Nemiga

Naktis. Klausiau mėgstamų dainų iki pusės keturių. Nusprendžiau eiti miegoti, tačiau matyt mano miegas paklydo nakties labirintuose ir šiandien vėluoja. Jo nelauksiu.
Atsikeliu, apsirengiu šiltai ir einu. Gatvės tuščios. Nuostabus jausmas. Pakeliui sutinku senutę, kuri maloniai nusišypso, pamačiusi, kad ne ji viena mėgsta vienišus pasivaikščiojimus prieš aušrą.
Klaidžioju po mišką prietemoje ilgokai, kol randu tą vietą. Dažnai ateidavome čia būdami vaikais. Niekas daugiau apie ją nežinojo - ji buvo visiems matoma iš vieno upės kranto, bet genialiai paslėpta medžių tankumynuose kitame krante.
Vilnių gaubia rūkas. Išsiliejęs tarp kitame upės krante augančių medžių, dailiai juos apgaubdamas jis greitai pakilo ir uždengė Nerį.
Iš čia aušra atrodo nepakartojamai. Apima keistas jausmas. Geras jausmas. Jis įsėlina į kiekvieną mano dalelę ir įneša ramybės, džiaugsmo ir tikėjimo tuo, kas dar nepažinta. Dabar kaip niekad norisi veikti, kibti dantimis į šiandieną ir išspausti iš jos viską.
Norėčiau čia dar pabūti, tačiau turiu grįžti. Miegas atsibeldė iki mano namų. Gaila, kad jį išvys septintos valandos ryto žadintuvo garsai.