carpe diem

Penktadienis. Autobuso stotelė. Daug žmonių, tačiau puikiai girdisi tik vieno vaikino balsas. Kalba kažką apie tai, jog teko gyvent Airijoj ir Lietuvoj gyvenimas gerėja. Rankoj alaus skardinė, jo pašnekovai keistai į jį žiūri, lyg nekreipdami dėmesio. "Keista kompanija" - pagalvoju.

Įlipu į autobusą - šalia važiuoja vėl tas pats vaikinas, tačiau draugų šalia jau nebėra. Jis pradeda kalbinti šalia sėdinčią senyvo amžiaus moteriškę. Jis tikras plepys, o ji nekalbi. Galų gale ši pradeda vadinti jį "anūkėliu" ir prašo prie jos nesikabinėti, o kalbinti jaunas paneles.

- O apie ką su jaunom pašnekėsi, apie suplyšusius prezervatyvus? Man įdomiau su Jumis, juk tiek patirties turit!

Tačiau ji nesileidžia į kalbas. Atrodytų, labai įprastas dalykas. Kasdieniškas. Visada žinojau, jog Lietuvoje toks dalykas kaip bendravimas su visai nepažįstamu žmogumi šiaip, dėl idėjos, yra neįmanomas. Stereotipas sugriuvo! Galime, mokame! Šnekos su kita mergina įsisuka apie kasdienius reikalus, išgertuves, gyvenimą užsienyje. Pasirodo, ši gyvena Egipte ir rytoj išskrenda. Jis neklausia, ar ji tekėjo už arabo, ar ten dirba - tai neįdomu. Jie džiaugiasi vienas kito kompanija, yra nuoširdūs, nes niekas neužduoda sunkių klausimų. Jis yra reperis (nors į tokį visai nepanašus), koncertuoja, dirba statybose. Gyveno Airijoje, o šiandien atostogoms grįžo jo sesuo ir jis pagaliau turi progą ją pamatyti. Ji labai pavargo, tačiau vakare dar laukia smagus pasisedėjimas su draugais, o ryte lėktuvas. Norėtų išsimiegoti, tačiau nebus kada. Atsisveikindami palinki vienas kitam sekmės. Jų balsai laimingi.

Kol važiavau, su juo kalbėjo dar 3 merginos. Nei viena nebendravo taip, lyg darytų jam paslaugą. Visi keleiviai klausėsi pokalbio. Žinau - visi šypsojosi, kadangi jis dažnai svaidė juokus.

Išlipau. Eidamas namo galvojau, kiek nedaug reikia kai kuriems žmonėms, kad butų laimingi. Kitiems reikia labai daug. Pagalvoju, kad tolstu nuo pirmųjų. Kodėl? Nerandu atsakymo. Gal tai monotonija, kuomet paprasti dalykai tampa nepastebimi? Godumas? Galbūt esu per daug išpuikęs? Ar tiesiog pavargau... Nevertiname kai kurių dalykų tol, kol jų neprarandame. Pagalvoju apie tai, ko galėčiau netekti, ir į sielą įsėlina džiaugsmas. Neturiu daugelio dalykų. Bet turiu daugiau. It's not having what you want, it's wanting what you've got! Carpe diem.