Na va

Ne itin informatyvus įrašo pavadinimas, bet būtent taippavadinau savo kompe kelias dienas tunojusį failą, kurį rašiau Diuseldorfo oro uoste - veizėk!

Na va… eilinį kartą man nesisėdi namie ir šįkart, po Druskininkų, Liškiavos, Merkinės ir Aukštadvario dar nusitabalavau i Aacheną. Tai yra tuo metu, kai tai rašau esu tabalavimosi ten procese, nes matai Aachenas yra per mažas miestas turėt savo oro uostą, taigi nusiuntė mane į Diuseldorfą. Išsiaiškinęs kur čia po galais ta traukinių stotis ir tai, jog „Nach“ žymi paskutinę maršruto stotelę laimingas laukiu savo traukinio iš 4 kelio (kelias = Gleis), 09:32.

Kadangi šiaip rytais esu biški prie tinginių tai pavalgyt aišku tingėjau ir sėdėdamas airBaltic lėktuve (na tiksliau tas lėktuvas priklauso Air Express, kažkaip labai dažnai jie su airBaltic kooperuojas...) gavęs meniu sukau galvą ką čia pasirinkus. Karštą patiekalą su vištiena ar sumuštinius su sūriu ir kumpiu. Skirtumas aišku yra – sumuštiniai 10 lt, vištiena 10 eurų. Bet kadangi gyvenimas šiaip žiaurus ir negailestingas teko jamt vištieną. Na,... buvo skanu, bet jos ten maža. Nors prie jos dar duoda vyno, sūrių rinkinį, bandelę ir „Mars“ šokoladuką, vis tiek kažkaip labai jau daug neprisivalgiau. Nors pelėsinis sūris buvo pasaka, mmm...

Kadangi taip jau yra, kad vakar buvau Aukštadvary o šiandien 7 turėjau lėktuvą, aišku negalėjau ten pasilikt ir teko gaudyt paskutinį autobusą namo. Išsiaiškinau kur ten yra ta stotelė kurioje vietinės viešojo transporto priemonės stoja (beje, užvadinta „Nikronys“), pasikonsultavau su 118 dėl tvarkaraščių – sakė paskutinis autas yra kažkiek po 20 – ir išsishooflinau į tą stotutę jo laukt.

Pirmas siurprizas buvo stotelėj iškabintas tvarkaraštis. Paskutinis autobusas yra 16 val. Bet nieko, mes tsakant sunkumų nebijom ir nusprendėm laukt (mes = me myself and I). Ir mano džiaugsmui, jis atvažiavo. BET. Matai, stotelė yra už posūkio, taigi vairuotojas negali matyt, laukia kas jo ten ar nelabai. Taigi – iš už miškelio išlenda autobusas. Varo gerai, greitai. Aš stoviu ramiai – jis nestabdo. Aš prieinu arčiau kelio – jis nestabdo. Kažkaip neramu daros. Vairuotojas tik truputį pristabdė ir žiūri į mane. Tai susilyginom mes su autu ir galvoju nifiga – noriu namo. Tada pradedu mosikuot rankom kaip kofeino perduozavus varna ir skleist priešmirtinius garsus, galvoju gal susigraudins ir pagailės vargšo manęs, gyvatė. Dievas yra! Jis vairuoja autą Kaunas-Prienai-Vilnius. Tiesa sustabdė per kokį puskilometrį nuo stotelės, bet svarbu rezultatas. Visas apsipatenkinęs atvariau namo. Na, tiksliau iš pradžių į darbą, nes ten palikau bilietus į traukinius Vokietijoj.

O šiaip nieko čia kol kas gero. Nuskraidino iš pavasariškai džiaugsmingo ir SAULĖTO Vilniaus į kažkur kažkur kur apsiniaukę ir lyja. Kai jaustis?

Turi gi jie čia technikos stebuklų. Patiko jų „Sky lift“ oro uoste – tokie a-la traukiniai, nors jokių ten bėgių nerasta, jie pakabinti varinėja – tai yra visas tas mechanizmas, kuris verčia juos judėt yra ant stogo ir jie skrieja virš žemės. Be vairuotojo. Tai biški keistokokai pasijauti kai supranti kad čia koks nors kompas tave veža.

O desertui - nuotraukos!

Technikos stebuklas atrodo taip:



Aachene konstruoja kažkokius nuliovus skraidančius aparatus, įdomu kam :) ?



Miesto katedra turi gražų balkoną (žinau, kad jis ne balkonu tikriausiai vadinamas, bet mano žinios architektūros srityje apsiriboja šiuo terminu panašioms konstrukcijoms pavadinti):



Ir miesto gatvės...



Kada paskutinį kartą buvai pabėgęs nuo kasdienybės į kitą miestą?